Vos prieš keletą metų lietuvių ūkininkų daržuose augo vos kelios daržovių rūšys ir jų visiems pakako. Vasarą džiugindavo agurkai, pomidorai ir svogūnai, žiemą pagrindinis maistas buvo burokai, kopūstai ir bulvės, ir visi kiti bandymai auginti kažką įdomesnio dažniausiai greit nuslopdavo dėl paprasto praktiškumo – reikia tiesiog pavalgyti, o ne skaniai ir įdomiai valgyti.

O štai pastaruoju metu, kuomet maistą galima nusipirkti, ir dažnai gerokai pigiau nei kainuotų užsiauginti patiems, įvairių daržovių auginimas patapo laisvalaikio praleidimo forma, tarsi hobiu. Tuomet atsirado erdvės ir įvairiems eksperimentams. Tuo pačiu vis atviresnis darėsi užsienis, žmonės sužinodavo apie vis įdomesnes daržoves, savo daržuose ėmė auginti melionus, arbūzus, paprikas, kai kas bandė netgi bananus. Tad šių laikų bent kiek labiau prisiekusios daržininkės žemėse turbūt nesunkiai suskaičiuosime bent dvidešimt įvairių rūšių daržovių, uogų bei vaisių, pradedant įprastais pomidorais bei agurkais ir baigiant sienas apsivijusiomis aktinidijomis ar iš durpių kyšančiomis šilauogėmis.

Be abejų, užsiauginti iš šiltųjų kraštų kilusias kultūras seniau buvo ne taip paprasta. Tad nemažai darbo čia turėjo ir selekcininkai, vis išvesdami atsparesnių šalčiui, labiau mūsų klimatui tinkamų veislių. Net ir pomidorai, seniau būdavo auginami pagrinde tik šiltnamiuose, o štai dabar yra veislių, kurios ne ką blogiau dera ir auginamos tiesiog lauke. O kartais netgi geriau – geras vėdinimas leidžia lengviau pomidorui apsisaugoti nuo įvairių ligų.

Jau minėta aktinidija – išvis tolimas, vos ne iš tolimiausio Lietuvai kampelio Žemėje atkeliavęs augalas. Artimą aktinidijos giminaitį, žaliąjį kivį, pažįstame kone kiekvienas – šių vaisių netrūksta mūsų prekybos centruose. Ir dar prieš keliolika metų retas galėdavo pagalvoti, kad kivių galima užsiauginti ir patiems. O štai dabar, dėka selekcininkų išvestų veislių, tai visai įprasta. Stambiavaisė aktinidija puikiai dera mūsų klimato sąlygomis. Tai vijoklinis augalas, todėl jos dažnai sodinamos tiesiog prie sodo namelių sienų, taip savotiškai papuošiant ir patį namą. Tiesa, šis vaisius savo dydžiu vis tik gerokai nusileidžia atvežtiniams, veisliniam ir idealiomis jam sąlygomis užaugintam kiviui, tačiau skoniu šį parduotuvinį pirkinį gali netgi gerokai pranokti. Pradžiai vien tuo, jog tai vis tik savas, pačių užaugintas, pačių prižiūrėtas ir skintas vaisius, pradžiai buvęs tikra sodo egzotika, o dabar patapęs visai įprastu augalinės puokštės dalimi.